Pirma diena.
Iš tiesų tai visiškai ne pirma. Trylikta. Jau praėjo beveik dvi savaitės nuo atsikraustymo į Kostmosą. Kur jis? Vilniuje. Ten, kur nematoma troleibuso tetulė pakiliu balsu ištaria „Kita stotelė – kOmeta“. Ten, kur dauguma žmonių kalba tik rusiškai arba lenkiškai, kur yra keli daržovių kioskeliai su lenkiškomis braškėmis ir neaiškios kilmės melionais, kur po įsimylėtą alaus krautuvėlę laksto maži ir nelabai tarakoniukai, o ant namų sienų kabinamos reklamos su pažįstamais veidais.
Atsikrausčiusi iš Saulėtekio daugiaaukščio, pasigendu čia ne tik paukštelių čiulbėjimo naktimis, bet ir to jaunatviško šurmulio, kuris vasarą aprimsta, bet jo dvasia vis tiek išlieka bendrabučio koridoriuose. Ir Antakalnio pasiilgstu. Bet po truputį pratinuosi Žvėryną, kuris kas kartą parodo man kažką naujo. Daugiausiai, tik pro troleibuso langą. Kol kas.
O visa kita – tik geriau ir geriau. Nuosava virtuvė, ilgai pažįstamos ir mylimos bučiokės, didžiulė lova ir spinta, kuri, deja, neturi durų, bet taip šauniai demonstruoja sukneles, kad privatumo net nesinori. Po truputį apsiprantu bute ir tamsoje jau beveik į nieką neatsitrenkiu. Ir Kostmose jau tuoj apsiprasiu.
O kol kas čia aprašysiu savo džiaugsmus ir liūdesius, darbo paieškas, kulinarinius eksperimentus ir visa, kas tik šaus į galvą.
Linkėjimai,
A.
 |
| Nuotrauka nostalgijos numalšinimui. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą