Bet kad visą savaitę sukausi kaip voverė rate tarp darbų, vakarėlių, draugų, namų ir kitų smagių dalykų. Dar persišaldžiau, bet turbūt pirmą kartą gyvenime taip smarkiai ignoravau šį faktą ir net sau neleidau savęs gailėtis.
O dabar, kai gyvenimo tempas vėl sulėtėjo, ligų nebeliko nė kvapo. Ir gerai!
Klasiokų susitikime man liepė rašyti ne tik receptus, bet ir daugiau istorijų. Tad noriu papasakoti apie mažus savo darbo privalumus. Kam žinia, kam nežinia bandau įsitvirtinti vienoje Lietuvos leidyklų ir reklamuoti (arba tikslesnis žodis būtų viešinti) naujas knygas. O prieš žiemos šventes naujų ir įdomių leidinių užderės su kaupu. Tad praėjusią savaitę pristatėme knygą apie japonų virtuvę - "Sushi. Nuo A iki Z".
Labai žavi knyga, parengta leidyklos atstovės ir "Sushi express" restoranų tinklo vyriausio meistro, ne tik pateikia receptus, bet ir pažeria praktinių patarimų: kaip tinkamai išvirti ryžius ar suvynioti skirtingus sušių ritinėlius, papasakoja faktų iš sušių istorijos ir pamoko etiketo taisyklių. O ieškantys receptų, ras ne tik informacijos apie sušių rūšis, bet ir galės išmokti gaminti kitokius japoniškus patiekalus.
Asmeniškai, sušiai dar nėra taip smarkiai įsitvirtinę mano racione, kad jausčiau poreikį keisti jų išvaizdą ar patiekimo būdą, tačiau eksperimentai visada sudomina. Ryžiai šį kartą buvo susukti į rutuliuką ir apvolioti nori lapo trupiniuose. Tunas apdegintas specialiu prietaisu ir papuoštas sojų padažo ikrais (mistika, kaip tokius padaryti), o štai marinuotas imbieras sušaldytas azotu ir sutrupintas. Azoto garai manęs, fizikų draugės, nenustebino, bet pripažinsiu, atrodė gerai.
Kadangi į šį gimtadienį buvo pakviesti tik visuomenėje žymūs žmonės, buvo labai juokinga matyti, kaip jie nutaiso savo "gražiuosius" veidus, vos tik pajaučia atgręžtą objektyvą. Ir kitą dieną labai smagiai skaitinėjau atsiliepimus portaluose: kam labiausiai įsiminė damos krūtinė, kam - nauji pono akiniai, kam neįprasta ištiesintų plaukų šukuosena... O aš po vakarėlio jau jausdama pirmąsias bacilų atakas nusipirkau raudoną lūpdažį - kad sirgdama bent jausčiausi graži.
O virtuvėje praėjusią savaitę beveik nebuvau. Na, tik pjausčiau sūrį ir maišiau jogurtą su dribsniais. Bet jau pasiilgau pyragų kepimo, tad greitai sugrįšiu.
P.S. Nuotraukos mano ir Mindaugo Girdvainio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą