Cantucci su pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis

Kiekvieną kartą labai laukiu atostogų ir to jausmo, kad neturi jokių rūpesčių ir galvoje ramiai švilpauja vėjai. O tada atostogos prabėga kaip viena diena, nugula į kompiuterio atmintį nuotraukomis ir grįžta tik kalbomis bei kartais atklystančiomis akimirkos nuotaikomis.

Aš savo beveik šviesią galvą bandžiau pravėdinti kelyje Vilnius-Varšuva-Briuselis-Vilnius ir, manau, kad man puikiai pavyko. Buvo daug vaikščiojimo ir juoko, kelios valandos labai geros muzikos, nemažai valandų autobusuose, lėktuvuose ir oro uostuose, truputis baimės ir pasišlykštėjimo, skanių vaflių ir bulvyčių, keli nauji ir daugiau senų draugų, dar keli bokalai stipraus ir skanaus alaus, kilometrai gražių vaizdų, trys pavasariniai pirkiniai, minios kostiumuotų, lietuviškos dainos ir daug kitokių gerų dalykų.

O grįžusią namo mane pasitiko dar prieš atostogas iškepti sausainiai-džiuvėsėliai. Apie jų kilmę ir tinkamą pavadinimą puikiai parašė Eglė iš žaidimų aikštelės, tad nesikartosiu, o tik pasidalinsiu receptu.

Cantucci su pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis

Reikės:
220 gramų cukraus (aš maišiau įprastą su ruduoju)
2 kiaušinių
200 gramų miltų
50 gramų miltų mišinio blyneliams
0,5 šaukštelio kepimo miltelių
didelės saujos džiovintų spanguolių
150 gramų pistacijų (tinka ir sūdytos)
šlakelis vanilės ekstrakto

Pistacijas išgliaudyti.
Kiaušinius išplakti su cukrumi, įlašinti vanilės ekstrakto.
Abiejų rūšių miltus sumaišyti su kepimo milteliais, gliaudytomis pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis. Mišinį suberti į kiaušinių plakinį ir užminkyti tešlą (ji bus pakankamai lipni).
Stalą pabarstyti miltais ir ant jo suformuoti kelis pailgus tešlos kepaliukus. Juos dėti į kepimo popieriumi išklotą skardą.
Kepti 190 laipsnių karštumo orkaitėje apie pusvalandį. Tuomet traukti iš orkaitės, kiek pravėsinti, supjaustyti riekutėmis ir gražiai išdėliojus skardoje grąžinti atgal ir kepti apie 15 minučių, tada riekutes apversti ir kepti dar 15 minučių arba kol sausainiai išdžius ir taps traškūs.

Cantucci kepiau jau nebe pirmą kartą - prieš Kalėdas apelsininius sausainius siunčiau blogerei Rūtai.

Iš tiesų jie iškepami pakankamai greitai, nepaisant to, kad tai reikia daryti du kartus. O ir sandariai uždaryti laikosi ilgai. Tradiciškai, aš juos mirkau į arbatą, bet kartais galiu pagraužti ir vienus.

O dabar tradicinis klausimas - kada jau ateis tikras pavasaris ir apsivilkusi pavasarinį spalvotą paltuką nebenorėsiu kalenti dantimis? Galėtų jau atšilti, aš ir be pavasario turiu daugiau dalykų/žmonių, kurių reikia nuolat laukti... Bent kažkas pradžiugintų.