Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

Blynai man visada asocijuojasi su šeštadienio rytais pas mamą. Tokia yra mūsų tradicija tais gana retais savaitgaliais, kuriuos praleidžiu vaikystės namuose Saulės mieste. Tėtis yra kiaušinienės su lašinukais (pastaruosius aš vis dėlto išrankioju) meistras, dar jis geba išvirti sriubą beveik iš nieko, bet būtent mama šeimoje gamina geriausiai ir skaniausiai.

Aš dabar pretenzingai bandau ją įveikti ir mėginu vis naujus receptus, tačiau grįžtu namo ir ji nugali mane paprasčiausiais blynais. Jų galiu suvalgyti tiek, kad dauguma aplinkinių nusistebi, kaip tokiame ne itin dideliame žmoguje gali tilpti tiek daug maisto.

Kai mama savaitgaliui atvažiavo pas mane, pabandžiau suderinti mūsų pomėgius – mano norą ieškoti naujovių ir jos gaminimo įgūdžius. Išėjo tikrai nuostabiai!

Veganiški blynai su obuoliais ir bananais

3-4 porcijoms reikės:

3 obuolių

banano

250 mililitrų sojų pieno

šaukštelio obuolių sidro acto

250 mililitrų pilno grūdo miltų

0,5 šaukštelio sodos

šaukšto rudojo cukraus

Į pieną įpilti šaukštelį acto ir palikti 5 minutėms.
Obuolius sutarkuoti, bananą supjaustyti griežinėliais.
Sodą įmaišyti į miltus, supilti pieną ir gerai išmaišyti. Tuomet sudėti tarkuotus obuolius ir pjaustytą bananą ir suberti cukrų.
Išmaišyti tešlą ir kepti blynus gerai įkaitintoje keptuvėje su šiek tiek aliejaus.

Šaltinis – Lazy vegan.

Blynus galima valgyti su mėgstama uogiene, šviežiomis uogomis ar jogurtu. Aš pati išbandžiau aviečių uogienę ir šilauoges, tikrai buvo labai skanu.

Su šiais blynais atidariau sėdėjimo balkone sezoną. Nesvarbu, kad tą sekmadienį tikrai nebuvo labai šilta, o galiausiai pradėjo lyti lietus, kuris pusryčių nors ir nesugadino, bet padarė juos žvarbesnius ir privertė išgerti daugiau arbatos.

P.S. Už gražias nuotraukas dėkoju Viktorija Gajauskaitė Photography

--- 

Dabar pagaliau jau tikrai atėjęs pavasaris iš karto apsimeta vasara ir kviečia sėdėti lauko kavinėse, degintis balkonuose pliurpiant su draugais arba skaityti ten knygas, vaikščioti vėlais vakarais ir grožėtis miestu arba sustoti šalia žydinčio medžio ir iš visų plaučių kvėpti į save lengvai svaiginantį aromatą. Būtent tokiu metu – kai viskas aplinkui skleidžiasi, žydi, kvepia, mane apima lengva melancholija, nuo kurios, deja, nėra jokių vaistų. Reikia pačiai su ja susidraugauti ir žingsnis po žingsnio išvesti iš proto ar išvaryti iš namų. Tad kabinuosi į visokias pramogas – šoku, bėgioju, apsipirkinėju, vaikštau į renginius, būnu tarp naujų žmonių ir tikiuosi, kad jau tuoj tuoj viskas sugrįš į savo vėžes.

Kiekvieną kartą keičiantis metų laikams man užsinori ką nors keisti savo gyvenime. Dažniausiai tai nelieka tik norais, o būna vienaip ar kitaip įgyvendinama. Tad dabar atidžiai stebiu aplinką ir laukiu ženklo, kuris tiksliai nurodytų, ką ir kaip keisti reikėtų šį sezoną. 

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Man reikėjo laiko, kad priprasčiau būti viena – anksčiau likusi tuščiuose namuose per naktį net neužmigdavau ir prisikurdavau baisiausių scenarijų, kas čia man galėtų nutikti. Dabar toji vienatvė taip smarkiai nebegąsdina ir kitų įsibrovimas į ją tik sutrikdo. Juk reikia rasti kompromisus ir susiderinti bendrai skaičiuojamą laiką ir atliekamus veiksmus, galiausiai nuvalyti dulkes ne tik nuo baldų, bet ir nuo socialinių situacijų.

Tiesa, kartais vienatvė vis dar sugeba skaudžiai man smogti ir pasakyti, kad dabar turiu būti kaip niekada stipri. Niekas nebestovi šalia ir neskanduoja palaikymo šūksnių, nepasveikina ką nors pasiekus, nepaglosto galvos, kai liūdna, ar neįpila taurės vyno, kai po sunkios dienos vos parvelki kojas namo. Tiek su džiaugsmais, tiek su vargais tenka tvarkytis pačiai. Ir su maistu, žinoma. Niekaip neišmokstu gaminti vienam kartui. Tad net ir pusryčius savaitgaliais valgau dvigubus – taip netyčia išeina. Bet jeigu skanu, juk nieko tokio, tiesa?

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis buvo vienas iš tų skaniųjų variantų, kuriuos galima pasiruošti iš vakaro, o ryte lėtai mėgautis laukiant, kol kūnas pagaliau nubus iš naktinio sąstingio.

Avižinė košė su varške ir šilauogėmis

Vienai didelei porcijai reikės:

50 gramų avižinių dribsnių
200 gramų grūdėtos varškės
šaukštelio skysto medaus
šaukštelio cinamono
dviejų didelių saujų šilauogių

Varškę (nuvarvinti jos nereikia) sumaišyti su avižiniais dribsniais, medumi ir cinamonu. Pusę mišinio sudėti į stiklainį ar pasirinktą indą, kuriame galima sluoksniuoti būsimus pusryčius.

Tuomet suberti saują šilauogių, o ant jų viršaus sudėti likusį avižų ir varškės mišinį. Paskutinis sluoksnis – šilauogių.

Uždaryti stiklainį ir palikti šaldytuve nakčiai.

Šaltinis – Ika Adams „Supermaistas, Obuolys, 2016 

Receptas toks paprastas, kad net gėda, bet aš pati tikrai nebūčiau sugalvojusi maišyti avižinių dribsnių ir varškės. Tad, manau, jog šį derinį su mėgstamomis šviežiomis uogomis tikrai verta išbandyti kiekvienam, vertinančiam gardžius pusryčius, suteikiančius energijos pliūpsnį.

--

Pastarosiomis dienomis praėjau buitinių nesėkmių ruožą (užblokuota internetinė bankininkystė, bankomato „sukramtyta“ debetinė kortelė, laikinas interneto ryšio atjungimas namie, bėgimo treniruočių nutraukimas, duriantis kojos skausmas ir t.t., ir pan.), tad galiausiai vieną rytą, apšviesta tekančios saulės spindulių, nusprendžiau, kad turiu padovanoti sau ką nors gero – t.y. atostogas. Bilietai jau nupirkti, rugpjūčio mėnesį manęs lauks nuotykiai, kuriuos vėlgi pasiryžau patirti viena. 

Bus įdomu!

Brokolių ir vištienos salotos su džiovintomis spanguolėmis

Pirmą kartą apie tai, kad reikėtų parašyti naują blogo įrašą, pagalvojau prieš dvi savaites, kai vėlyvą sekmadienio vakarą ėjau namo iš kino teatro po tragikomiško filmo. Buvo apėmusi sentimentali nuotaika, koja už kojos judėjau link namų ir norėjau šypsotis visiems gatvėje sutiktiems žmonėms, o galiausiai grįžusi į savo rajoną sustojau po pumpurus kraunančiais medžiais pasiklausyti, kaip čiulba vienišas paukštis. Tada susimąsčiau, kad ir pati jaučiuosi kaip tas medis - kaupianti energiją ir besiruošianti staiga išskleisti lapus ir/ar parodyti gražiausius žiedus.

Žinoma, po to atėjo sunkios darbinių ir popamokinių veiklų dienos, tad vakar pakėlusi galvą nuo asfalto plytelių pamačiau, jog kaštonų pumpurai jau sprogo – bent stotelėje prie namų jau tikrai galima apžiūrėti dar gležnus, bet tikrų tikriausius jų lapus. Tad suėmiau save į rankas, nubraukiau praėjusių savaičių nuovargį gerai išsimiegodama, praleidau šiek tiek kokybiško laiko su draugais ir dabar vėl esu pasiruošusi skleisti žiedus.

O kad tam nepritrūktų vidinės energijos, jos pasikraunu vakarais kapodama salotas (išskyrus tuos vakarus, kai kapoju ledus).

Brokolių ir vištienos salotos su džiovintomis spanguolėmis

Vienai didelei porcijai reikės:

brokolio

pusės vištienos krūtinėlės

saujos džiovintų spanguolių

saujos saulėgrąžų sėklų

poros šaukštų natūralaus jogurto

druskos, pipirų

Brokolį susmulkinti žiedynais ir gausiai perlieti ką tik užvirusiu vandeniu (galima ir minutėlę apvirti, bet man visiškai užtenka jį tiesiog nuplikyti).

Vištienos krūtinėlę susmulkinti norimo dydžio gabalėliais ir su lašeliu aliejaus apkepti keptuvėje. Kepant pabarstyti vištieną druska ir pipirais. Iškepusius gabalėlius nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

Saulėgrąžų sėklas lengvai apkepinti sausoje keptuvėje.

Dideliame dubenyje smulkintą brokolį, vištieną, saulėgrąžų sėklas ir džiovintas spanguoles sumaišyti su natūraliu jogurtu.

Viskas!

Dar galima įpjaustyti raudonojo svogūno ar poro, bet tikrai nebūtina.

Šis receptas mano gyvenime atsirado nuo šv. Kalėdų, kai ant šventinio stalo jas atnešė teta. Tad dabar naudojuosi kone kiekviena prekybos centrų akcija brokoliams ir džiovintoms spanguolėms, kad turėčiau ingredientų šioms salotoms.

--

Kol manęs dar nebuvo emociškai perkrovusi darbinė atmosfera (aš myliu savo darbą, bet kartais enough is enough), emocijas dirgino „Kino pavasaris“. Žiūrėjau tiek filmų, kiek tik įstengiau – per dvi savaites pamačiau devynis. Kone visus juos žiūrėjau eidama į kino teatrą viena – pradžioje tai atrodė keista ir prieštaravo visiems mano susikurtiems ritualams, tačiau pripratau ir įsitikinau, kad iš tiesų vienatvė nėra pati blogiausia kompanija. Su erzinančiais žmonėmis gali būti daug blogiau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Lankydamasi svetimame mieste visada pagalvoju, ar norėčiau jame pabūti ilgiau ir įsijausti į vietinės gyventojos vaidmenį. Atostogos Londone į mano „galėčiau ten gyventi“ miestų sąrašą įtraukė ir Didžiosios Britanijos sostinę. Puikiai įsivaizduoju save rytais skaitančią knygą prigrūstame metro vagone, o po to spėriai žingsniuojančią į darbą gatvėmis, kuriose susipina senoji ir naujoji architektūra. Taip pat puikiai matau save sėdinčią parke ant suolelio ar tiesiog ant žolės ir maitinančią voveres sausainiais (su šokoladu!). O savaitgaliais galėčiau arčiausiai namų esančiame bare valgyti angliškus pusryčius ir pradėti savo dieną nuo pintos elio.

Svajonė kurį laiką pagyventi kitoje šalyje manyje atgyja po kiekvienų atostogų užsienyje, tad naujos panašių emocijų bangos lauksiu jau pavasariui įsibėgėjus. O kol dar gyvenu po truputį blėstančiais prisiminimais apie Londoną, įkvėpta tradicinio britiško „fish and chips“ noriu parodyti, kokia žuvis lankosi mano virtuvėje.

Iš tiesų su žuvimi bandau susidraugauti jau kelerius metus, tačiau mūsų santykiai vis dar gana komplikuoti. Tikiuosi, jog po šio paprastučio, bet labai gardaus patiekalo, šviežia lašiša į mano namus atkeliaus dažniau.

Kepta lašiša su medaus glajumi

Reikės:

lašišos filė (vienai porcijai – 120 g)
2 šaukštų medaus
gabalėlio šviežio imbiero
šaukštelio Dižono garstyčių
žaliosios citrinos sulčių
druskos

Paruošti glajų: nedideliame dubenėlyje sumaišyti pašildytą medų su Dižono garstyčiomis, įmaišyti luptą ir tarkuotą arba labai smulkiai supjaustytą imbierą ir žaliosios citrinos sultis. Gauta mase aplieti lašišos filė. Pagardinti druska.

Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių arba kol lašiša gražiai paruduos.

Patiekti su karštu vandeniu nuplikytais brokoliais ir orkaitėje keptomis batatų lazdelėmis. Arba su mėgstamomis salotomis, žinoma.

Šaltinis – Ilka Adams „Supermaistas“, Obuolys, 2015 m.

Mano racione daug dažniau pasitaiko rūkyta lašiša – ji tinka tiek su salotomis, tiek su grikiais, tiek su makaronais, tiek su paprasta duona. Menu, kad špinatų ir lašišos pyragas, keptas, atrodo, prieš šimtą metų (tada dar gyvenau Karoliniškėse su dviem žaviomis damomis) buvo labai skanus, reikės jį įtraukti į pavasario meniu. 

Na, o britų nacionalinis patiekalas „fish and chips“ didelio įspūdžio man nepaliko. Žinoma, buvo skanu – menkę, apkeptą tešloje, pub‘as „Punch & Judy” (įkurtas dar 1787 metais!) patiekė su apskrudusiomis bulvytėmis, žirneliais, marinuotais svogūnais, duona su sviestu ir keliais padažais. Pastarųjų, mano kuklia nuomone, ten niekam nebereikėjo, skonių užteko ir taip. 
Angliški pusryčiai pub‘e buvo kiek įdomesnė gastronominė patirtis. Bet greičiausiai dėl to, kad mane, nelabai mėgstančią pupeles, labai maloniai nustebino būtent jų skonis. Ir gal dar dėl to, kad šalimais sėdėję ir apie gyvenimą pliurpę vyriškiai išlenkė bent po kelis bokalus alaus (o dar net vidurdienio nebuvo!). Na, bet o kam nepasitaiko tokių savaitgalių...?

Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Pastarosiomis dienomis supratau, kad turbūt niekada nėra tinkamo laiko atostogoms. Atrodo, kad būtent prieš jas atsiranda begalė projektų, kuriais būtinai reikia pasirūpinti, ir visokių smulkmenų, su kuriomis reikia susitvarkyti iki penktadienio popietės. Ir štai, kone visa savaitė prieš atostogas būna kupina streso ir įtampos – po jos tiesiog būtina pailsėti. Tad dabar pagaliau tą ir darau – kol kas veikiu beveik nieką ir rūpinuosi vien savo įgeidžių išpildymu. Skaitau, gražinuosi, vaikštau po parduotuves, perku smulkmenas, kurios nuspalvins mano pavasarį, žiūriu filmus ir pan.

Tiesa, nemiegu tiek, kiek norėčiau, nes sugalvojau, kad rytus reikia išnaudoti geresniems tikslams – pavyzdžiui, išeiti pabėgioti ir užbėgti į vaikystėje milžinišku atrodžiusį kalną arba pakeliauti rytiniu traukiniu ir pažiūrėti, ar jis toks pat pilnas kaip ir vakarinis. Na, bet dabar galiu sau leisti nusnūsti pokaičio ir šia proga naudojuosi!

Prie visiško savo norų pildymo reikėtų pridėti ir skanų bei sveiką maistą, kuriuo nereikėtų smarkiai rūpintis. Tokie buvo šie sumuštiniai, kuriuos gaminau vieno vasario sekmadienio išvykai į Dubingius.

Sumuštiniai su vištiena ir troškintais svogūnais

Reikės (ingredientų kiekį derėtų pasireguliuoti pagal planuojamų sumuštinių skaičių):

2 didelių svogūnų
šaukšto balzamiko acto
šaukšto cukraus
4 šaukštų žemės riešutų sviesto
virtos vištienos krūtinėlės
sumuštinių duonos
mėgstamų salotų lapų
aliejaus
druskos, pipirų

Svogūnus supjaustyti šiaudeliais ir dėti į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kepti, kol svogūnai suminkštės, suberti cukrų, supilti actą ir gerai išmaišius dar pakaitinti, kol svogūnai karamelizuosis.

Paskrudinti sumuštinių duoną (aš tai dariau orkaitėje, bet puikiai tinka ir skrudintuvas). Abi vieno sumuštinio riekes patepti žemės riešutų sviestu, ant vienos dėti mėgstamų salotų lapų, smulkintos virtos vištienos ir šaukštą karamelizuotų svogūnų, pagardinti druska ir pipirais, o tuomet užvožti antrąją duonos riekę ir šiek tiek paspausti.

Šaltinis – kažkuris Virtuvės mitų griovėjų žurnalas 

Pasigirsiu, tikrai geri sumuštiniai išėjo, puikiai tiko improvizuotam piknikui automobilių stovėjimo aikštelėje prie nedidelio miestelio bažnyčios. Tikiu, jog tiktų ir popiečio darbiniam užkandžiui, kai vakare ruošiamasi eiti į treniruotę. Arba šiaip be progos, kai tiesiog norisi sumuštinio, bet įspūdingesnio negu įprastinio duona-dešra-agurkas derinio.

Žemės riešutų sviestas iš naujo rado kelią į mano gyvenimą. Prieš daug metų mane su juo supažindino buvusi sugyventinė L., kuri išmokė valgyti sumuštinį skrebutis-žemės riešutų sviestas-aviečių uogienė. Kurį laiką tai buvo pats mėgstamiausias mano desertas ir netgi geriausias pusryčių ar vakarienės patiekalas. Tada netgi bandžiau pati pasigaminti žemės riešutų sviesto, juk baisiai paprasta – receptas čia. 

Dabar jau išbandau ir kitokius sumuštinio derinius – pavyzdžiui, su kviečių trapučiu ir kokiais nors vaisiais ar uogomis – bananais, braškėmis, šilauogėmis ar kiviais (pastaruoju metu jie yra mano favoritas dėl savo sultingumo ir vitamino C kiekio).

Bet gal reikėtų prisiminti ir senąjį gerąjį desertą? Arba šiaip kokį nors desertą? Juk atostogos..! 

Ispaninio šalavijo (čijos) sėklų pudingas

Kiek save pamenu, niekada neturėjau didelių problemų su atsikėlimu iš lovos rytais. Užtenka vieno žadintuvo skambtelėjimo - po jo dar 1-2 minutes kontempliuoju gyvenimą užmerktomis akimis, tada pasirąžau ir keliuosi. Viskas, diena prasideda.

Tiesa, pastaruoju metu, kai žadintuvas darbo dienomis skamba 5:55 (man patinka skaičių derinimas, žadintuvo signalai anksčiau yra atrodę taip – 6:36, 7:37 arba 9:09), motyvacijos keltis reikia kiek daugiau, tad džiuginu save skaniais pusryčiais. O savaitgalių dabar laukiu ne tik dėl to, kad galėsiu pailsėti ir savo laiką skirti maloniems reikalams, bet ir dėl to, kad išbandysiu kokius nors naujus ir skanius pusryčius.

Vieną šeštadienį, kai vasaris apsimetinėjo pavasariu, išbandžiau ispaninio šalavijo (čijos) sėklų pudingą. Drauge su juo netgi išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru! Laukiu nesulaukiu, kol rytus galėsiu pradėti iš savo septintojo aukšto žiūrėdama į bundantį rajoną ir kylančią saulę. Jau nebe tiek daug ir liko, nes švinta vis anksčiau ir anksčiau – kasmet rytinė pavasario šviesa man būna vienas didžiausių stebuklų.

 Ispaninio šalavijo (čijos) sėklų pudingas

Vienai porcijai reikės:

300 ml migdolų pieno
2 šaukštų ispaninio šalavijo (čijos) sėklų
šaukšto medaus
banano
kelių braškių
žiupsnelio cinamono

Visų pirma reikia pasiruošti migdolų pieną. Žinoma, jį galima pirkti, bet pasigaminti pačiam tikrai nesunku. Į maisto smulkintuvo indą dėti 50 gramų migdolų, juos užpilti didele stikline vandens ir palikti per naktį (ar dar ilgiau). Tuomet įpilti dar pusę stiklinę vandens ir minutę ar kelias plakti. Sumaltą masę perkošti per dvigubai sulenktą marlę, gerai nuspaudžiant išspaudas. Jų taip pat nereikėtų išmesti – išdžiovinus mažoje temperatūroje orkaitėje ir vėl sumalus išeitų migdolų miltai.

Migdolų pieną, čija sėklas ir medų dėti į plaktuvą ir gerai suplakti. Palikti bent pusvalandžiui, kad sėklos išbrinktų.

Į didelę stiklinę dėti šaukštą išbrinkusios pudingo masės, ant viršaus dėti kelis banano griežinėlius ir kelis braškės gabalėlius, vėl dėti šaukštą pudingo, tuomet – dar vaisių ir t.t. Užbaigti rytinį desertą derėtų vaisių sluoksniu, jį apibarstyti cinamonu. Stiklinę dėti į šaldytuvą ir palikti ten per naktį.

Šaltinis – žurnalas „Virtuvė. Nuo... Iki...“ 

Taip, reikia viską susiruošti iš anksto, bet ryte liks tik pasiruošti kavos/arbatos ir mėgautis dienos pradžia.

 Internetai kalba, kad čijos sėklos yra supermaistas ir daug naudos duoda organizmui – aprūpina energija, omega 3 ir 6 rūgštimis, kalciu, gerina virškinimo trakto veiklą, stabilizuoja gliukozės kiekį kraujyje, reguliuoja kraujo spaudimą ir t.t. Tiesa, dienos norma neturėtų viršyti dviejų šaukštų. Net ir naudingų dalykų gali būti per daug, pasirodo.

Šokoladinis pyragas be miltų

Šiemet vasaris stebina gerų ir įdomių pasimatymų gausa. Mano nedarbinių veiklų knygelėje kone kiekvieną dieną smulkiomis raidėmis prirašyta vardų ir veiklų. Ir tai nebūtinai yra meilės paieškos!

Pirmadienis – moteriški paplepėjimai ir filmas su R., antradienis – treniruotė ir pažintis su nauju treneriu, trečiadienis – sveikatos gerinimo vizitas ir pasimatymas su gydytoja, ketvirtadienis – kava ir juokai su M., penktadienis – bučinys į metų (o gal net penkmečio) kelionę išvykstančiai I., šeštadienis – susitikimas su Naujininkų kalneliais bėgimo trasoje, sekmadienis – pažintis su Dubingiais ir apšalusiais keliukais bei upelių etalonais... Ir taip toliau, ir panašiai.

Tad galiausiai nusprendžiau nueiti į pasimatymą su savimi. O tam būtinai reikėjo iškepti pyragą – drėgną ir šokoladinį, bet bent truputį apsimetantį sveikuolišku. Todėl iš receptų archyvo (šiuo metu kaip tik jį sudarinėju – tai bus mano žiemos projektas!) ištraukiau braunį be miltų, bet su sorų kruopomis ir kriaušėmis. Savo pasirinkimo tikrai nepasigailėjau!

Šokoladinis pyragas be miltų

Reikės:

stiklinės sorų kruopų
2,5 stiklinių vandens
80 gramų maltų migdolų
šaukštelio vanilinio cukraus
150 ml plakamosios grietinėlės
50 ml aliejaus
150 gramų rudojo cukraus
130 gramų juodojo šokolado
5 šaukštų kakavos miltelių
2 šaukštelių kepimo miltelių
4 kupinų šaukštų bulvių krakmolo
3 kiaušinių
3 kriaušių
citrinos sulčių

Sorų kruopas paskleisti sausoje keptuvėje ir keletą minučių pakaitinti. Pamaišyti, kad nepridegtų. Tada kruopas suberti į sietelį ir perplauti po tekančiu vandeniu, dėti į puodą, užpilti 2,5 stiklinės vandens ir virti 20 minučių kartais pamaišant. Išvirusias kruopas atvėsinti ir sutrinti elektriniu trintuvu.

Grietinėlę supilti į nedidelį puodą, suberti rudąjį cukrų ir pakaitinti iki virimo. Nukelti nuo ugnies, suberti smulkintą juodąjį šokoladą ir maišyti, kol jis ištirps, tuomet palikti kiek pravėsti.

Į dubenį dėti sutrintas sorų kruopas, maltus migdolus, vanilinį cukrų, aliejų, kakavą, kepimo miltelius, kakavą, krakmolą ir gerai sumaišyti su šokolado mase. Tuomet po vieną įmušti kiaušinius.

Tešlą supilti į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą.

Kriaušes nuplauti ir supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti citrinos sultimis. Skilteles gražiai sukaišioti į tešlą, kad matytųsi tik kriaušės kraštelis.

Kepti 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje apie valandą.

Šaltinis – žurnalas „Virtuvė. Nuo... Iki...“ (kuris numeris? O kad aš žinočiau!)

Taigi šv. Valentino dieną pakviečiau save į pasimatymą ir viena išgėriau arbatos bei suvalgiau gabalėlį pyrago. Beveik neskubėdama ir šiek tiek pamąstydama apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui mane. O kol kas tai, kas dedasi, mane džiugina. Tad laikau čiurikus, kad viskas taip būtų ir toliau. 

Na, jeigu tą pačią šv. Valentino dieną bėgiodama pažliugusiais Pavilnio keliukais būčiau nenusitrynusi kojų iki kraujo, dabar būčiau dar laimingesnė. Na, bet love hurts, kaip dainavo sena sena grupė Nazareth (o aš netgi esu girdėjusi ją gyvai!). Tad galiausiai užsiklijavau žaizdas ir įveikusi dar valandą cardio treniruotės sporto salėje pamilau save dar labiau. Ir tikrai buvau verta to pyrago. Jo dar šiek tiek liko ir Lietuvos gimtadieniui atšvęsti, jėj!