2012-ųjų istorijos

2012-ieji buvo mano metai.
Lygiai prieš metus atsisveikinau su vienu žmogumi, kuris užėmė tikrai didelę dalį mano kasdienybės, tad turėjau mokytis gyventi kitaip ir į viską žiūrėti naujomis akimis.

Tai buvo darbinių iššūkių metai.
Vos po kelių mėnesių darbo leidykloje organizavau pirmąjį knygos pristatymą, o jis dar sugebėjo trukti ilgiau nei aštuonias valandas. Per vėlesnius pristatymus teko gaudyti autorių, bėgantį nuo scenos, ruošti "Titaniko" arbatą daugiau nei penkiasdešimčiai žmonių bei pabendrauti su Jungtinės Karalystės ambasadoriumi. Išmokau tiesioginiame televizijos eteryje pasakoti apie knygas ir nesutrikti net tada, kai už kadro juokiasi operatoriai. Ir šiemet pirmą kartą gyvenime atsistojau prieš studentų auditoriją pasakoti apie save. 

Tai buvo muzikos metai.
Aplankiau tris muzikos festivalius ir dar vieną didelės grupės didelį koncertą.
Opener'yje praleidau savaitę baloje ir aluje. Bet pamačiau Franz Ferdinand (iš labai arti!), įsimylėjau Mumford and Sons, paklausiau Justice, Bloc Party, the XX, the Cardigans, the Kills... O Kaune išliejau kibirą prakaito su Red Hot Chili Peppers.
Visą vasarą vaikščiojau į koncertus po atviru dangumi, o savo mylimiausią lietuvišką grupę gyvai girdėjau, jei neklystu, penkis kartus (tokio pamišimo neturėjau nuo Suicide Djs/Stipriai kitaip ar dar senesnių laikų, bet tada priežastys buvo kiek kitokios....).

Tai buvo išsipildžiusių svajonių metai.
Apie ką aš čia? Aišku, kad apie Paryžių. Keturios dienos, penki buteliai vyno, skaniausi pietūs po ilgų pasivaikščiojimų - lietuviškos dešros ir prancūziškų bandelių sumuštiniai, nauji įdomūs žmonės ir noras sugrįžti dar kartą. Dar tikrai liko ką pamatyti ir aplankyti!

Tai buvo beveik sportiniai metai.
Mano pasiryžimas nubėgti penkis kilometrus su Nike truko gerus tris mėnesius, kol nuo nepatogių sportinių batų man pradėjo skaudėti čiurnas, o normalių bėgiojimo batelių paieškas atidėjau geresniems laikams. Bet risnoti po Karoliniškes man labai patiko.
Pasiryžimas daryti rytinę mankštą išseko po pusmečio paskutinių minučių miego aukojimo.
O važinėjimas dviračiu buvo dviejų savaitgalių reikalas. Tik per tas keturias dienas nuvažiavau daugiau nei šimtą kilometrų ir galėjau visai nuoširdžiai bei pagrįstai savimi didžiuotis.

Čia jau buvau nuvažiavusi kokį 50 km per dieną ir miriau iš nuovargio.

2012-ieji buvo geri metai ir mano tinklaraščiui (vis dar kažkaip keistai skamba šitas žodis man...). 

Populiariausieji metų įrašai:

1. Tuno tortas
2. Varškės ir makaronų apkepas bei kišas su kumpiu ir svogūnų laiškais (jie turėjo lygiai po tiek pat peržiūrų, kai tikrinau!)
3. Tinginys su baltuoju šokoladu ir mėtomis

Praėjusiais metais pasižadėjau sau, kad labiau mylėsiu save ir gyvenimą bei valgysiu daugiau salotų. Ištesėjau! 

---

Galbūt 2012-aisiais norėjosi daugiau kelionių, daugiau skanumynų, daugiau suknelių, daugiau pasimatymų, bet juk viskas dar prieš akis, tiesa?