Daugiaryžis su moliūgais

Jausmai skirti tam, kad jaustum, o ne tam, kad suprastum.
Tokią mintį perskaičiau visai neseniai vienoje darbo reikalais skaitytoje knygoje, kuri bandė įkvėpti mane pavasarinio optimizmo. Jai pavyko vienai dienai - šypsojausi, vaikštinėjau saulėtomis gatvėmis ir nors šaltukas griebė už ausų ir žandų, buvau laiminga dėl nieko. Net jaučiausi įsimylėjusi.

Šiandien nuotaikų sūpuoklės mestelėjo mane žemyn. Iš pradžių stebėjausi, o paskui pamačiau, kaip ryškiai šviečia pilnatis ir suverčiau visą kaltę jam. Juk negi kaltinsi save dėl to, kad kiekvieną dieną turi smarkiai kovoti su vėjo malūnais ir dėl to beprotiškai pavargsti? Belieka tik prisiminti kultinę dainą Trys milijonai ir niūniuoti po nosimi: jog mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti.

Kai jau tikrai norisi nuleisti rankas, aš pagalvoju apie skanų maistą ir kartais jis mane įkvepia dar nepasiduoti.

Daugiaryžis (rizotas) su moliūgais
4 porcijoms reikės:

vidutinio dydžio moliūgo
alyvuogių aliejaus
4 skiltelių česnako
druskos, juodųjų pipirų,
mėgstamų džiovintų žolelių, kelių lauro lapų
svogūno
apie 300 gramų rizoto ryžių
200 mililitrų sauso balto vyno
700 mililitrų daržovių sultinio
25 gramų sviesto
tarkuoto parmezano

Moliūgą nulupti, supjaustyti nedideliais gabalėliais ir dėti į folija išklotą kepimo skardą. Apšlakstyti šaukštu alyvuogių aliejaus, įdėti tris česnako skilteles ir kelis lauro lapus, pabarstyti prieskoniais. Uždengti folija ir kepti 200 laipsnių kaštumo orkaitėje apie 45 minutes.
Į puodą įpilti keletą šaukštų alyvuogių aliejaus ir pakepinti labai smulkiai supjaustytą svogūną. Kai jie suminkštėja, įdėti smulkiai pjaustytą likusią česnako skiltelę. Jai apkepus suberti ryžius - jie turi pasidengti aliejumi ir tapti vos vos permatomi. Pilti baltąjį vyną ir vis pamaišant palaukti, kol jis susigers į ryžius.
Tuomet į ryžius pilti samtį sultinio ir maišyti, kol jis susigers. Taip kartoti, kol ryžiai išvirs ir paleis krakmolą (užtruks apie 20 minučių).
Pabaigoje sudėti sviestą ir saują tarkuoto parmezano. Uždengti puodą dangčiu ir palikti kelioms minutėms pastovėti.
Iš orkaitės ištraukti moliūgus, išimti česnaką ir lauro lapus. Moliūgus atsargiai įmaišyti į ryžius.
Patiekiant pabarstyti sūriu ir šviežiai maltais pipirais.

Šaltinis - Beatos virtuvė, Laisvos valandos, 2009. 

Ir dar vieni žodžiai, tiesiai į širdį: meilė myli jėgą. Todėl mes galime mirtinai įsimylėti kitus, bet retai sugebame atsakyti į meilę tų, kurie mirtinai įsimyli mus (Elif Shafak).
Panašiai taip dabar ir jaučiuosi. Kaip juokavome su viena kolege, aš esu žiopliukas skorpionas, kuris vietoj to, kad geltų kam nors kitam, netyčia įgelia sau ir džiaugiasi vien tuo, kad kažką kankina - nesvarbu, kad skauda pačiam.

P.S. Tikiuosi, kad čia jau paskutinis įrašas su pesimizmo gaidelėmis ir jau greitai grįšiu į harmoniją su savimi!

Keksiukai su vyšniomis

Mano laimės planas A žlugo per 3 minutes, o iki plano B įgyvendinimo trūksta dar beprotiškai daug detalių. Pamažu man ryškėja ir planas C, bet jis greičiausiai vadinsis ne laimės, o susitaikymo planu... Tad kol kas stengiuosi tiesiog giliai kvėpuoti, nuryti visas pykčio ašaras ir prieš ką nors sakydama bent truputį pagalvoti, nes skuboti sprendimai gali nenuvesti niekur toli.

Kaip visada, užklupo sunki savaitė. Bet pastaruoju metu jos visos sunkios, čia gal kokia poatostoginė depresija? Arba šiaip pilkumos ir šalčio perdozavimas? Tačiau viskas gerai, jei bent kas antrą rytą sugebu save nuteikti geriems dalykams ir nusišypsoti susivėlusiai merginai, žiūrinčiai į mane iš veidrodžio.

Keksiukai yra vienas geriausių dalykų, kurie nutinka tada, kai norisi atsipalaiduoti ir negalvoti apie rūpesčius.

Keksiukai su vyšniomis

15 nedidelių keksiukų reikės:

135 gramų sviesto
100 gramų rudojo cukraus
3 kiaušinių
šaukštelio vanilės ekstrakto
150 gramų miltų
0,5 šaukštelio kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
100 gramų šaldytų vyšnių

Sviestą išlydyti ir sumaišyti su cukrumi. Po vieną įmušti kiaušinius ir kiekvieną kartą elektriniu plaktuvu išplakti masę iki purumo. Supilti vanilės ekstraktą, suberti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais bei druska ir gerai išmaišyti.

Keksiukų formeles ištepti sviestu arba iškloti popierėliais. Į formeles pilti tiek tešlos, kad užpildytų 2/3 jų tūrio ir į kiekvieną įsprausti po kelias šaldytas vyšnias (jų atšildyti nereikia).

Kepti 20-25 minutes 180 laipsnių kaitrumo orkaitėje.

Šaltinis - Debesys, 2013 pavasaris

Bet kad ir nesiseka su mano planais, aš vis tiek toliau juos kursiu! Tik šį kartą su daugiau atkaklumo, išdidumo ir pasitikėjimo savimi. Bet jei netyčia palūžčiau, silpnumo akimirkomis mane visada gali išgelbėti saldumynai.

Kiaušiniai krepšeliuose

Bandau sudėlioti mintis į tvarkingą eilę, bet niekaip neišeina. Po sunkios ir prailgusios keturių dienų darbo savaitės man, kaip piktai laputaitei reikėjo papūsti uodegą ir vėl pasijusti gerai. Tad savaitgalį gerinau savo įgūdžius virtuvės srityje - kepiau keksiukus, pirmą kartą viriau daugiaryžį ir gėriau vyną, o tada žiūrėjau filmus, skaičiau, vaikščiojau saulės nušviestomis gatvėmis ir netgi išvedžiau pasivaikščioti senąjį zenitą.

Tik netikėtai ramus vakaras namie virto į vakarėlį, kuris baigėsi tik prašvitus. Tad išsimiegojus labai norėjosi skanių ir sočių pusryčių. Tokiais tapo kiaušiniai, kepti krepšeliuose.

2 porcijoms reikės:

6 riekelių forminio batono
3 kiaušinių
druskos, pipirų

Forminio batono riekes paploninti suspaudžiant delnu ar truputį pakočiojant. Jomis gražiai iškloti keksiukų formeles ir 5 minutėms į 200 laipsnių karštumo orkaitę. Riekėms apskrudus į kiekvieną įmušti po pusę kiaušinio, pabarstyti druska ir pipirais ir grąžinti į orkaitę maždaug 10-čiai minučių arba kol kiaušiniai iškeps.

Patiekti su mėgstamomis salotomis.

Idėja iš čia.

Kadangi mano keksiukų formelės labai mažos, į jas tilpo tik po pusę kiaušinio. Jei turite didesnes - drąsiai muškite po visą kiaušinį.

Aktualioji pavasario tema - po n metų pertraukos, ant mano virtuvės palangės žaliuoti pasiruošęs Oziliukas Kornelijus! Jeigu kas neprisimenate, kas tai - nuotrauka čia. Tokias dovanas gauti man patinka! Šypt.

Spagečiai su moliūgais

Šįryt, kai vos prasimerkusi išvydau saulę, pagalvojau, kad gal vis dėlto sinoptikai neteisūs ir pavasaris jau čia! Jei ne lauke, tai bent širdyje. Ir su tuo lengvumo jausmu skraidžiojau kelias valandas. Iki atsisėdau priešais darbinio kompiuterio ekraną ir buvau paskandinta beprasmiuose rūpesčiuose. Net Tam, kuriam norėjau pasigirti vidiniu pavasariu, galiausiai vakare nusiunčiau tik piktos lapės snukutį, nes po darbo dienos jaučiausi kaip mažas ir piktas padarėlis, urzgiantis net tada, kai jį nori paglostyti.

Bet net tada, kai viskas aplinkui nemiela, troleibuse nušąla kojų pirštai, kamštyje imi ir užmiegi, o paskui vėl išeini į šaltas kovo vidurio sutemas, valgyti vis tiek norisi. Ir, pageidautina, skaniai.

Spagečiai su moliūgais

4 porcijoms reikės:

400 gramų spagečių arba tagliatelle makaronų
5 šaukštų alyvuogių aliejaus
500 gramų moliūgo
vidutinio dydžio svogūno
kelių česnako skiltelių
pusės stiklinės 35 proc. riebumo grietinėlės
pusės čili paprikos
druskos, pipirų, džiovintų bazilikų

Makaronus išvirti al dente.
Keptuvėje įkaitinti alyvuogių aliejų, sudėti gabalėliais pjaustytą moliūgą ir kelias minutes pakepinti. Tada sudėti smulkintus svogūną ir čili papriką bei kepti dar kelias minutes. Sudėti smulkintas česnako skilteles, supilti grietinėlę, įberti druskos bei pipirų ir pakaitinti, kol padažas sutirštės.
Nukoštus virtus makaronus sumaišyti su padažu, apibarstyti džiovintais bazilikais.

Ir tada jau valgyti!

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjai "7 ingredientai", Laisvos valandos, 2012. 

Va dar truputį pasėdėsiu su Lana del Ray ir "Goodbye kiss", pažiūrėsiu į savo nuvytusią tulpę, kurios niekaip neprisiruošiu išmesti, ir kiek paliūdėsiu greičiausiai be priežasties. O rytoj vėl bus nauja diena, kai iš naujo vilsiuosi palaikyti tą butaforinį pavasarį širdyje kiek ilgiau.

Cantucci su pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis

Kiekvieną kartą labai laukiu atostogų ir to jausmo, kad neturi jokių rūpesčių ir galvoje ramiai švilpauja vėjai. O tada atostogos prabėga kaip viena diena, nugula į kompiuterio atmintį nuotraukomis ir grįžta tik kalbomis bei kartais atklystančiomis akimirkos nuotaikomis.

Aš savo beveik šviesią galvą bandžiau pravėdinti kelyje Vilnius-Varšuva-Briuselis-Vilnius ir, manau, kad man puikiai pavyko. Buvo daug vaikščiojimo ir juoko, kelios valandos labai geros muzikos, nemažai valandų autobusuose, lėktuvuose ir oro uostuose, truputis baimės ir pasišlykštėjimo, skanių vaflių ir bulvyčių, keli nauji ir daugiau senų draugų, dar keli bokalai stipraus ir skanaus alaus, kilometrai gražių vaizdų, trys pavasariniai pirkiniai, minios kostiumuotų, lietuviškos dainos ir daug kitokių gerų dalykų.

O grįžusią namo mane pasitiko dar prieš atostogas iškepti sausainiai-džiuvėsėliai. Apie jų kilmę ir tinkamą pavadinimą puikiai parašė Eglė iš žaidimų aikštelės, tad nesikartosiu, o tik pasidalinsiu receptu.

Cantucci su pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis

Reikės:
220 gramų cukraus (aš maišiau įprastą su ruduoju)
2 kiaušinių
200 gramų miltų
50 gramų miltų mišinio blyneliams
0,5 šaukštelio kepimo miltelių
didelės saujos džiovintų spanguolių
150 gramų pistacijų (tinka ir sūdytos)
šlakelis vanilės ekstrakto

Pistacijas išgliaudyti.
Kiaušinius išplakti su cukrumi, įlašinti vanilės ekstrakto.
Abiejų rūšių miltus sumaišyti su kepimo milteliais, gliaudytomis pistacijomis ir džiovintomis spanguolėmis. Mišinį suberti į kiaušinių plakinį ir užminkyti tešlą (ji bus pakankamai lipni).
Stalą pabarstyti miltais ir ant jo suformuoti kelis pailgus tešlos kepaliukus. Juos dėti į kepimo popieriumi išklotą skardą.
Kepti 190 laipsnių karštumo orkaitėje apie pusvalandį. Tuomet traukti iš orkaitės, kiek pravėsinti, supjaustyti riekutėmis ir gražiai išdėliojus skardoje grąžinti atgal ir kepti apie 15 minučių, tada riekutes apversti ir kepti dar 15 minučių arba kol sausainiai išdžius ir taps traškūs.

Cantucci kepiau jau nebe pirmą kartą - prieš Kalėdas apelsininius sausainius siunčiau blogerei Rūtai.

Iš tiesų jie iškepami pakankamai greitai, nepaisant to, kad tai reikia daryti du kartus. O ir sandariai uždaryti laikosi ilgai. Tradiciškai, aš juos mirkau į arbatą, bet kartais galiu pagraužti ir vienus.

O dabar tradicinis klausimas - kada jau ateis tikras pavasaris ir apsivilkusi pavasarinį spalvotą paltuką nebenorėsiu kalenti dantimis? Galėtų jau atšilti, aš ir be pavasario turiu daugiau dalykų/žmonių, kurių reikia nuolat laukti... Bent kažkas pradžiugintų.

Tris kartus po vienuolika

Pagaliau pasibaigus knygų mugei, po truputį grįžtu į normalų gyvenimą - į virtuvę parkeliavo maistas, į namus - gyvybė, o ant stalo apsigyveno naujos knygos ir hiacintas, kuris, kaip ir aš, labiausiai laukia pavasario.

O kol nauji patiekalai dar tik gaminami ir fotografuojami, pasiruoškite perskaityti ilgą įrašą, kurį pradėsiu nuo žaidimo Vienuolika, į kurį mane pakvietė grange. Aš ilgesingai skaitinėjau kitų įrašus ir laukiau, kol kas užtagins ir mane, bet... Kai pagaliau sulaukiau savo eilės, žaidimo banga jau nuslūgusi. Tad tik pasipasakosiu apie save ir atsakysiu į man užduotus klausimus.

11 faktų apie mane:
1. Gėda prisipažinti, bet turiu silpnybę romantinėms komedijoms. Pvz., vieną jų „27 dresses“ mačiau mažiausiai 5 kartus.

2. Lankydamasi užsienyje visada priperku atviručių draugams ir... sau pačiai.

3. Vienu metu buvau ryški raudonplaukė – žurnalo „Panelė“ pasikeitimo akcijoje laimėjau naują įvaizdį ir po kelių valandų su Karina Leontjeva pažvelgusi į veidrodį nepažinau savęs. Važiuodama namo iš Vilniaus vos neapsižliumbiau, nes galvojau, kad tėvai nuraus mano raudoną galvą už kritusius šviesius plaukus. Močiutė iki šiol klausia, kada vėl būsiu blondinė... Dabar galiu jai atsakyti – kelių metų bėgyje. Šypt.

4. Nemėgstu vazoninių gėlių. Bet skintas – labai! Ypač tulpes (maža užuomina artėjančiam pavasariui).

5. Turiu tris mėgstamas šokolado rūšis: juodą su nesmulkintais lazdyno riešutais, baltą su mėlynėmis ir vėl juodą su avietėmis.

6. Kiekvienais metais kalėdinį sezoną pradedu žiūrėdama „Love actually“. Ašaroju turbūt tik kas antrais.

7. Visada labai norėjau turėti šunį, tik jo veislės su metais keitėsi. Norų sąraše buvo: pudelis, rotveileris, kokerspanielis, taksas, biglis, o dabar pirmąją vietą užima Džeko Raselo terjeras – paprasčiau Mailo iš seno gero filmo „Kaukė“.

8. Nemoku vaikščioti su aukštakulniais. Ir kartais būdama su jais pasijaučiu, kaip H. K. Andersono Undinėlė, kuriai skaudėdavo kojas ties kiekvienu žingsniu...

9. Man nuolat šąla pėdos. Jeigu namie temperatūra neviršija +25 laipsnių, net ir vasarą miegu su kojinėmis.

10. Negalėčiau gyventi be saldumynų – šokolado, bandelių ir uogienės.

11. Esu skorpionė, kuri dažniausiai graužia ne kitus, o save pačią, ir tipiškai moteriškai prisigalvoja nesąmonių apie aplinkinius žmones.


O štai kokių klausimų sulaukiau:

1. Jei reiktų rašyti dar vieną blogą, bet ne apie maistą, koks jis būtų?
Iš pradžių galvojau, kad kitas blogas būtų apie knygas, bet vis dėlto rašyčiau apie sukneles. Turiu jų tikrai daug ir visos jos gali papasakoti ne vieną žavią, romantišką ar pikantišką istoriją apie mane. Tik kažin, ar kas skaitytų...

2. Ar augini kokius prieskonius namuose ant palangės?
Prieš metus pasodintas bazilikas ką tik nudžiūvo. Šiemet vėl sodinsiu. O dar turėjau špinatus... Du!

3. Ko norėtum dar išmokti gyvenime?
Begalės dalykų – prancūzų kalbos, buriavimo, slidinėjimo, nardymo, pramoginių šokių, šunų dresavimo...

4. Norėtum dirbti kulinarijos srityje? Jei taip, kur konkrečiau, jei ne, tai kodėl?
Dirbti restorane gal ir nenorėčiau... Bet pamėginčiau, jei kas pasiūlytų! O sudarinėti kulinarijos knygas ar rašyti straipsnius apie maistą žurnalams man tikrai patiktų. Tik reiktų daugiau patirties įgyti.

5. Kaip sugalvojai blogo pavadinimą?
Susijungė tuo metu naujo buto atmosfera bei šalimais esančios stotelės pavadinimas  („Kometa“) ir mano aistra Tuvės Janson knygoms apie mumius. Išėjo „Kometa atskrieja“.

6. Kas geriau - ilgai pamiegoti ar skaniai pavalgyti?
Ilgai pamiegojus skaniai papusryčiauti, jei galima.

7. Kokio virtuvinio prietaiso norėtum, kuris pagelbėtų gaminant.
Paprasta – virtuvinio kombaino.

8. Ar esi drąsi ir sutiktum filmuotis televizijos laidoje?
Kad jau ir taip kartais filmuojuosi... Ir dar tiesioginiame eteryje. Drąsos prireikia kiekvieną kartą. Šypt.

9. Koks paveiksliukas pas tave ant destkopo?

10. Pabaik sakinį: "Ir vieną rytą atsiverčių delfi puslapį, o ten didžiausiomis raidėmis straipsnis apie mane: " ...."
„Paprasta mergina iš Lietuvos užkariavo gražuolio aktoriaus Ryan Gossling širdį“ – o ką? Juk apie ką daugiau rašo Lietuvoje? :)))

11. Kurios šalies virtuvė arčiausiai širdies, kurios labai nemėgsti ir kurią norėtum išbandyti?
Mano geriausi draugai – italai! O nemėgstamų turbūt net neturiu... Nevalgau tik silkės. O artimiausiu metu išmėginti norėčiau Gruzijos virtuvę.

O kad jau kalbu sąrašais...

11 random įdomybių iš mano darbo Knygų mugėje

1. Dirbti su žmogumi, kuris tikrai labai patinka, ir to neparodyti - neįmanoma. Tad mugėje parašiau pirmą meilės laišką po ilgos pertraukos ir slėpiau jį simpatijos palto kišenėje. Kaip kokioje trečioje klasėje :)

2. Ispanai tikrai yra karštakošiai ir temperamentingi žmonės. Su vienu jų (foto apačioje), įsitikinau, kad nuo meilės iki neapykantos - tikrai tik vienas žingsnis! Gerai, kad man skirtoje dedikacijoje jis pats pripažino, kad buvo bjaurus...

3. Sugebėjau infiltruoti save į konkurentų vakarėlį!

4. Kai visas mugės šurmulys atsibosta ir nebeįmanoma jo tverti, pati geriausia slėptuvė - sandėliukas. Ten gauni linksmojo gėrimo, pavalgai, pasijuoki, paplepi su kolegomis, pasikarstai stelažais ir gyvenimas vis tiek nors truputį pagerėja.

5. Praėjusiais metais mugėje debiutavau kaip renginių vedėja, šį kartą irgi turėjau tokios patirties, bet įdomiau buvo sėdėti prieš paparacius ir dalintis šlovės akimirkomis su rašytoju, vertėja ir TV žvaigžde.

6. Kai kuriems žmonėms dirbti su knygų renginiais yra taip įdomu, kad jie neprašo jokio atlygio ir net atsisako to, ką jiems siūlai.

7. Pati nesugebėjau rimtai apeiti mugės, užteko vieno didelio sektoriaus... Bet nors ir nenorėjau nieko sau pirkti, mano lentynoje atsidūrė kelios naujos knygos...

8. Kai ištinka panikos priepuolis, svarbiausia, ką reikia daryti - giliai kvėpuoti.

9. Sutikau ne tiek ir daug draugų, kiek tikėjausi. Trijulė atėjo manęs palaikyti per baisiausią renginį, o didžioji dauguma kitų darbavosi leidyklų stenduose.

10. Praėjusią savaitę dirbau 76 valandas vietoj įprastinių 40-ies...

11. O kas svarbiausia mugėje - turėti puikią komandą, kuria gali pasitikėti, ir draugų su šokoladu :)

Sausainiai su rožiniais pipirais

"Šventinės" dienos šiemet praeina be jokių ypatingų jausmų. Užgavėnės beveik be blynų (bet bent su kava prie Kauno marių braidant po sniegynus), Įsimylėjėlių diena - be vyro (bet su šokoladu ir alumi), o apie Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kol kas bijau galvoti. Greičiausiai dirbsiu, mokysiuosi ir skaitysiu darbines knygas. Šios dienos man tokios varginančios, kad kartais nuo gniuždančios įtampos norisi tiesiog verkti.

Kita savaitė bus visiškas kostmosas. Prie jo pradėjau pratintis jau dabar: ėjau į pasimatymą su "Žalgirio" treneriu, sėdėjau ofise viršvalandžius, papildomai prisigalvojau begalę nereikalingų problemų ir netgi nusprendžiau galiausiai pasiduoti jausmams. Juos išreiškiau prikepusi sausainių su rožiniais pipirais.

 kelioms skardoms sausainių reikės:

100 gramų sviesto

6 šaukštų rudojo cukraus

kiaušinio

1,5 stiklinės miltų

1/3 šaukštelio kepimo miltelių

poros šaukštų rožinių pipirų

Sviestą išlydyti, į jį supilti rudąjį cukrų. 

Mišiniui pravėsus, įmušti kiaušinį ir suberti kepimo miltelius, sumaišytus su miltais. Viską išminkyti iki vientisos masės. 

Tuomet tešlą iškočioti ir suformuoti norimos formos sausainius. Į juos įspausti po kelis rožinius pipirus.

Kepti apie 10-12 minučių kepimo popieriumi išklotoje skardoje, pašautoje į  iki 190 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Šaltinis - Virtuvės mitų griovėjų kulinarinis kalendorius 2013.

Ir dar - šiandien taip netikėtai (?) pagalvojau apie Valentino dieną. Gali būti, kad švenčiau ją tik vieną kartą (arba tai buvo taip įsimintina, kad visi kiti metai nublanko) - su tuometine meile ėjome žaisti biliardo, kuris man labai nesisekė, ir į siaubo filmą apie Hanibalą Lietuvoje (o siaubo filmų aš tikrai nemėgstu!). Negana to, pasimatymo pradžioje jis man padovanojo plastmasinių tulpių! Ech, tie mokykliniai laikai...

Dabar Įsimylėjėlių dieną be jokio sąžinės graužimo prisivalgau šokolado.

Ir prieš miegą pasiklausau gerų dainų.

Kaip sakiau V. vieną dieną: aš kaip tie sausainiai - saldi, bet su pipirais.